Rudens pradžia man sukuria pojūtį, kad paskutinę metų atkarpą reikia pavaryt.
Festivalio Būtent metu vedžiau praktiką apie emocinių poreikių pažinimą. Turėjome progą pažvelgti į tai, kas mus skatina veikti, siekti ir judėti pirmyn.
Grupės testo rezultatas nustebino, kad išskirtinai visiems dalyviams yra labai svarbūs pasiekimai ir nuopelnai. Skamba gana įprastai mūsų kultūroje, kur ambicija ir aukšti tikslai yra vertybė.
Tačiau pažvelgus giliau paaiškėjo kitas aspektas. Grupės dalyvių tikslų siekimas kyla ne iš vidinio noro, o iš to, kad bijoma jų nepasiekti. Šalia atsiranda ir gėda pralaimėti, suklysti, nuvilti, atsilikti, pasirodyti nepakankamais.
Tikslas tampa nebe vieta, į kurią gera nueiti. Jis tampa vieta, kuri nusako mūsų vertę.
Žmogus gali labai stengtis, daug dirbti, pasiekti puikių rezultatų ir kartu visą laiką jausti įtampą. Vienas pasiekimas trumpam atneša palengvėjimą, bet netrukus atsiranda dar aukštesnė kartelė, dar vienas laiptelis tam, kad išlikti vertingu.
Paradoksas tame, kad tarsi bėgame į priekį, o finišo linija vis tolsta.
Galbūt todėl kartais verta suprasti, o kas iš tikrųjų mane veja to siekti?
