Sveiki, mielieji,
Kartais optimizmą įsivaizduojame kaip naivų tikėjimą, kad viskas bus gerai. Tačiau realybėje jis yra kasdien treniruojamas pasirinkimas, lemiantis su kokiu nusiteikimu ir energija veikiame.
Nuo liepos pradžios mėgaujuosi teniso žvaigždzių kovomis Wimbledon žaidynėse. Šią savaitę belaukiant finalų, prisiminiau vieną istoriją, kai 2016 m. Wimbledon turnyro antrajame rate Roger Federer patyrė nugaros traumą. Kitą dieną jis beveik negalėjo atmušti kamuolio, net ašilti buvo sudėtinga.
Ir vis dėlto, kai treneris jo paklausdavo, kaip jaučiasi, Federer atsakydavo kiekvieną kartą maždaug tą patį: „Šiek tiek geriau, vis geriau.“ Nedramatizavo, nekūrė blogiausių scenarijų. Jis kasdien labai tiksliai laikėsi vienos krypties – pastebėti, kas jau juda į priekį.
Ir jis laimėjo turnyrą. Tai nebuvo traumos ignoravimas. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, kur nukreipti dėmesį, kai realybė nėra patogi. Gebėjimas laikyti galvoje ne tik tai, kas stringa, bet ir tai, kas po truputį gerėja.
Tą patį galima matyti ir kitur. Pavyzdžiui, tuose ilguose laikotarpiuose, kai rezultatai vėluoja, kai atrodo, kad niekas nesikeičia, tačiau vis tiek yra žmonių, kurie tęsia. Ne todėl, kad nemato sunkumų, o todėl, kad išlaiko ryšį su galimybe.
Ir tai labai susiję su tuo, ką patiriame koučinge. Koučingas nėra optimizmo „įpiršimas“. Tai platesnio vaizdo matymo treniravimas. Tai klausimai, kurie padeda perkelti dėmesį nuo užstrigimo prie judėjimo, nuo „kas neveikia“ prie to, „kas jau pavyksta“.
Optimistiškas požiūris yra įgūdis, kurį galima lavinti. To mokomės ir coaching.lt mokykloje. Kviečiu prisijungti.
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
Coaching.lt komanda
