Sveiki gyvi.
Rašau šitą laišką trečiadienio vakare, visiškai nusikalęs, o dar tik savaitė įpusėjo. Na, ji labai panaši ir į praeitą, o toji – dar į tą, kuri buvo prieš tai. Visose jų – mokymai, sesijos, strateginiai pokalbiai ir keli sprendimai, kurių atidėlioti nebuvo kur. Viskas tarsi sugulė į vieną krūvą.
Ir žinot, ko man per šį laiką labiausiai norėjosi? Kad kas nors ateitų ir pasakytų, ką daryti.
Ne paklaustų, ne „pabūtų šalia“, o tiesiog labai paprastai ir buitiškai pasakytų: daryk taip.
Tai rašo žmogus, kuris penkiolika metų moko kitus neskubėti su atsakymais.
Todėl noriu pasakyti vieną dalyką tiems, kurie tik žvalgosi į koučingą ir galvoja, kad jame reikės išmokti „neduoti patarimų“. Noras patarti nėra Jūsų yda, kurią reikės pašalinti. Tai normali smegenų reakcija į kito žmogaus įtampą – mums fiziškai nemalonu būti šalia neišspręstos problemos. O štai patarimas nuima diskomfortą. Tiesa, yra vienas niuansas – dažniausiai ne to žmogaus, kuris atėjo, o mūsų pačių.
Skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo yra ne tas, kad vienas pataria, o kitas ne. Skirtumas tas, kad profesionalas pastebi, kieno nepatogumą jis tuo momentu tvarko.
Neseniai turėjau sesiją su savo koučeriu Johnu. Jokio patarimo negavau. Gavau vieną klausimą, po kurio dvi minutes tylėjau ir supykau, nes atsakymą žinojau nuo pat pradžių, tik nenorėjau jo garsiai ištarti. Iš to ir gimė vienas iš tų sunkių sprendimų.
Štai kodėl aš vis dar mokausi šitos profesijos, o ne tik jos mokau.
Šios savaitės refleksijai: kada paskutinį kartą norėjosi, kad kas nors tiesiog pasakytų, ką daryti?
Pabūkit su tuo. Nieko nespręskit.
