Sveiki,
kai pradėjau koučingo praktiką, tai kaupiau klausimus, nes maniau, kad būtent to ir reikia. Atrodė: kuo daugiau klausimų turiu, tuo geresnis specialistas esu.
Po kurio laiko pradėjau pastebėt, kad situacija keičiasi ir to magiškojo klausimo rinkimai ima blėsti. Sesijos pradėjo rodyti, kad klausimų gali būti vis mažiau ir mažiau.
Supratau, kad klausimas retai yra pats svarbiausias dalykas. Svarbiau, ar žmogus šalia manęs jaučiasi pakankamai saugiai, kad išgirstų pats save.
Bet yra du klausimai, prie kurių vis sugrįžtu.
Juos koučingo dėka gryninausi ir sau. Paskui pastebėjau, kad klientams irgi padeda. O man padėjo tada, kai spresdavau situacijas, kurios mane baugino.
*
Kas blogiausio gali nutikti?
*
Kas geriausio gali iš to išeiti?
Pirmas klausimas veikia, nes baimė gyvena neapibrėžtume. Kol blogiausias scenarijus yra rūkas galvoje, jis atrodo begalinis. Kai pradėjau tą “baisų rūką” apibūdinti garsu (ar užsirašant) – pastebėdavau, kad toji situacija nėra jau tokia labai beviltiška. Ji gali būti nemaloni, gali ir skaudėti, gal net ir gėdinga, bet įveikiama.
Antras klausimas yra geras tik tada, kai gerai padirbama ties pirmuoju. Kai blogiausi scenarijai jau išvardinti, to sąrašo viduje beveik visada atsiranda bent kažkas, ką šioje situacijoje visai galima padaryti.
Kad ir mažas dalykas, bet realus ir lyg kitaip tarp visų kitų atsakymų spindintis.
Štai tada ir svarbiausia sustoti ties juo bei vystyti mintį apie tą pozityvų dalyką, o ne grįžti prie sąrašo baimių. Iš jo ir susikuria gėris.
Kviečiu panaudoti tai praktikoje 😉
O kolegoms koučams paliksiu klausimą:
kiek klausimų Jums iš tikrųjų reikia gerai Jūsų sesijai?
