Yra toks pasakojimas, kur vienos šalies valdovas surengė konkursą.
Jį laimės ta(s), kas labiausiai nustebins/pralinksmins karalių.
Dovana – 50 auksinių.
Susirinko galybė kūrėjų, artistų, akrobatų, burtininkų ir šiaip dykaduonių.
Visų pasirodymai buvo tokie nuobodoki, kol galiausiai eilė priėjo vienam keistus triukus demonstruojančiam jaunuoliui.
Jis paskelbė, kad visus išvers iš koto, nes į medį mes adatą, o tada paskui tą adatą paleis dar 10 tokių pačių tik su siūlais.
Pirmoji adata įsmigs į medį, o likusios dešimt praskries pirmosios akutę ir susipins tarp savo siūlų, kurie sukurs šios šalies valdovų inicialus!
Karlius vien nuo instrukcijos pradėjo leipti juokais…
Ir tada prasidėjo: skrieja pirmoji adata ir sminga į medžio kamieną, paskui ją – likusios 10 ir iš siūlo uodegėlių vija karalius inicialus….
Karalius juokus keičia nuostaba, o visi dvariškiai bei konkurso dalyviai pakabina žandikaulius.
Laimėtojas aiškus.
Jam tempia maišą auksinių ir… ir dar 11-a rimbų bizūno.
– Už ką mane bizūnu vanojat, karaliau?! – šaukia konkurso nugalėtojas.
– Laimėjai gi mano auksinius ir džiaukis, o už tai, kad tokį talentą švaistai visokiems menkniekiams – kentėk tiek, kiek reikės. – atšovė karalius.
Ši pasakėčia man vis primena pokalbius (ir su savimi), kad kartais nejučia pamirštami talentai, kuriuos turime, bet netreniruojame.
Paskui belieka skųstis, kad gyvenimas savais rimbais vanoja.
– Koks yra Jūsų talentas, kuriuo malonu užsiimti, o labiau ištreniravus įgūdžius, sukurtumėt dar daugiau vertės?
Tikrai tokį turit. Įsivardinkite pradžioj nors sau.
Povilas Petrauskas, MCC
