Sveiki,
Šįkart – tik vienas klausimas, kuriam nereikia ilgos istorijos. Man jis pastaruoju metu atrodo vertas to, kad su juo kuriam laikui pabūtume, ypač kai aplink tiek daug skubėjimo ir nuolatinio “gaisrų gesinimo”.
Kur Jūsų komandai Jūs tikrai esate reikalingas, o kur būti reikalingam yra svarbu Jums pačiam(-i)?
Kartais be vadovo ar lyderio sprendimo iš tiesų niekas nepajuda. Yra situacijų, kur reikia Jūsų patirties ir aiškaus Jūsų “taip” arba “ne”.
O kartais… kartais būti reikalingam yra tiesiog labai žmogiška. Tai duoda prasmės, saugumo ir jausmą, kad “be manęs viskas sugrius”. Kai patys įsikišame į procesą, kai patarimus dalijame anksčiau, nei jų prašo – mes patenkiname savo pačių poreikį būti svarbiems. Nieko čia nėra blogo ar gėdingo, tik retai apie tai kalbame garsiai. Mes tiesiog natūraliai priprantame būti tais, kurie viską (iš)gelbėja.
Įdomu tai, kad iš šono abu atvejai atrodo visiškai vienodai: sprendimas ar atsakymas vis tiek ateina pas Jus. Žmonės laukia Jūsų žodžio.
Ir čia svarbu pergalvoti ar tai darote dėl to, kad komanda (ar klientas) paaugtų, ar dėl to, kad patys pasijaustumėte ramiau ir reikšmingiau? O tai žinote tik Jūs.
Neskubėkite forsuotai ieškoti atsakymo. Galbūt kažkas viduje pasikeis ir sukels lengvą diskomfortą. Ir jei atsakymas užtruks – tai taip pat bus teisingas atsakymas.
Kokia pirmoji mintis ar kasdienė situacija Jums kilo perskaičius šį klausimą?
Spustelkite Reply ir brūkštelkite man. Labai maloniai paskaitysiu.
