Kai nebežinai – tai jau gera pradžia
Pastaruoju metu vis dažniau pokalbiuose iškyla frazės:
„Nebeturiu aiškumo“, „Nebesu tikras, ko noriu“, „Pavargau daryti tą patį, kas neveikia.“
O iš paskos – tylos pauzė. Tokia… gili, ir tokia nuoširdi.
Gal pažįstama ir Jums?
Tas jausmas, kai tarsi viskas „dar laikosi“, bet viduje jau aišku – nebegali būti taip, kaip buvo.
Ir nors aiškumo dėl ateitės nėra daug, tačiau yra suvokimas apie tai, kad aišku, ko nebenori.
Tokiais momentais padeda ašaros. Kartais – darbas, kuris užima mintis.
Tačiau dažniausiai padeda buvimas ne vienam.
Kai žinai, kad turi, į ką atsiremti – tai lyg didžiausias laimėjimas tokiose situacijose. Tai reiškia, kad kažkada buvai nuoširdus, buvai atviras, buvai tas žmogus, kuris kūrė santykį.
Ir net jei dabar nėra atsakymų – nieko baisaus, nes yra žmonės. Juose dažnai glūdi tie resursai, apie kuriuos mes pamirštam.
Kartais (o gal šiandiena yra ta diena) visai OK ne viską žinoti, ne viską (iš)spręsti.
Tada, kai tikrai ateis laikas – rasis ir jėgų, ir bus aišku dėl reikiamos krypties.
Juk ir dabar turima resursų, yra visko bent po truputį: švelnumo, abejonės, drąsos, ryžto, nuovargio ir noro.
Kai prie viso to prisidės nuoširdus pokalbis… tada reikalai pasikeis, pagerės.
Aš tai tuo tikiu. Nesu užtikrintas, bet tikiu.
Jei norėsis šiek tiek daugiau – žemiau yra naujausias podcasto epizodas, kuriame kalbu apie ryšį, empatiją ir tai, ką reiškia būti šalia žmogaus, kuris ieško (kartais net pats savęs)
Ir dar viena žinutė tiesiai į kalendorių: gegužės 24 dieną vyks Koučingo konferencija – apie sprendimus, santykius, buvimą su kitu ir su savimi – https://coaching.lt/konferencija
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
