Jei rūpi, tada ir nėra baisu
Dar vis gaji tema apie baimę pokyčiams. Kur jau ten tik “gaji” – kartais atrodo, kad net nuvalkiota 😉
Šalia to keliauja dar ir kitos frazės bei susikurtos diagnozės apie tai, kad vengiam nežinomybės, kad stabdo abejonės savimi ir t.t.
Čia kviečiu pasižiūrėti ir dar iš kitos perspektyvos. Tikiu, kad daug paprastesnės:
Mūsų baimės dažnai slepia rūpestį
Kai Tau iš tikrųjų rūpi – parodo, kad esi ir jautrus(-i), ir atsakinga(s), ir įsiklausanti(s).
Laikas pripažinti ir tai, kad yra svarbu tai, ką kuri. Lai tai bus net ne Tavo idėja, bet ji tokia galinga, kad tiesiog norisi kurti kartu su tais, kas jau žengė tuos pirmuosius žingsnius.
Tada patampa aišku, kiek yra svarbu prisidėti savu indėliu. Iš to suprasti, kaip veiki, kaip Tavo žingsniai/veiksmai palies kitus ir kaip visame procese keisiesi ir pats(-i).
Lyg seniai tai supratau, bet gan ilgai nepriėmiau to suvokimo pilnai. Gal bijojau?
Dabar suvokiu, bet ir toliau bijau. Neramu. Ir, tuo pačiu, jaučiu, kad tai yra tai, ko reikia. Tas suteikia jėgų pokyčiui.
Carl Rogers rašė, kad:
„Kai žmogus jaučiasi išgirstas ir priimtas toks, koks yra, jis gali rizikuoti augti.“
Koučinge mes kuriame tokią erdvę, kur rūpestis nėra trukdis. Jis yra signalas, kad kažkas svarbaus prasideda. Baimė tampa kvietimu ne sustoti veikti, o sustoti prie savęs, įsiklausyti į save.
Ir iš ten veikti. Nes kai Tau rūpi – tu nesi silpna(s). Tu tiesiog jau nebegali eiti paviršiumi. Ir tai labai gerai.
Kviečiu Tave į šį vidinį sustojimą. Į bendrai kuriamą pokalbį, kuriame Tavo rūpestis nebus pašieptas, o išgirstas. Kuriame gali pradėti veikti ne „tobuloji“ Tavo versija, o tiesiog tikrasis/tikroji Tu.
Gali būti, kad tai ir bus Tavo stipriausias žingsnis (šiemet).
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
