Sveiki, Mielieji,
Gal esate patyrę tą jausmą, kai norisi savo vadovui pastatyti Stop ženklą. Norisi švelniai pasakyti: „Būk geras, nesikišk.“
Taip tikrai nutinka, kai jo yra per daug, per daug klausinėjimų, pamokymų, pastabų kiekviename žingsnyje.
Tokiais atvejais komanda palaipsniui atsitraukia, vis labiau vengia atsakomybės ir noro savarankiškai veikti. O tai ilgainiui kuria abipusį nepasitikėjimą, įtampą, kartais net konfliktą.
Viena vadovė, su kuria dirbau koučingo sesijoje, pasidalino: „Aš visada buvau ta, kuri viską pastebi. Jei matau, kad kažkas ne taip ar komandai nesiseka, iš karto atsirandu ir bandau viską „sutvarkyti“. Iš pradžių tai atrodė kaip rūpestis, bet po kurio laiko pastebėjau, kad žmonės pradėjo vengti tartis su manimi net svarbiais klausimais.“
Vadovo noras įsitraukti ir viską žinoti kyla iš geros intencijos, tačiau jei tai tampa įpročiu, nejučia virsta perdėta kontrole. O pasinėrus į detales rizikuojame netekti platesnio vaizdo ir saugaus darbinio ryšio su savo aplinka.
Tai kaip atrodytų subalansuotas įsitraukimas?
Įsivaizduokime komandą, kuri dirba prie naujos paslaugos kūrimo. Vadovas sąmoningai nesikiša į kiekvieną žingsnį, leidžia žmonėms patiems kurti, diskutuoti, eksperimentuoti. Jis stebi, klauso, neabejoja procesu ir nesprendžia už juos.
Tačiau po kelių savaičių pastebi, kad komandos pokalbiai vis dažniau sukasi apie detales, o bendra kryptis pradeda nykti. Tuomet jis drąsiai tariasi dėl situacijos: atrodo, mes pasinėrėme į smulkmenas. Prisiminkime, kam visa tai darome, koks mūsų pagrindinis tikslas?
Toks įsikišimas yra naudingas, nes tai nėra kontrolė. Tai aiškumo momentas. Jis grąžina komandai kryptį ir energiją, bet palieka jiems atsakomybę už tolesnius sprendimus.
Vadovas, kuris geba pasitikėti procesu, naudoja galingą savistabos įrankį. Būtent tai padeda išlaikyti dalyvavimą be kišimosi – įsitraukti tiek, kad jaustum pulsą, bet leistum kitiems kvėpuoti.
Kai jis išdrįsta nežinoti ir nevaldyti, komanda augina savo jėgą. O su brandžiu palaikymu pati randa geriausius sprendimus.
Vadovę, apie kurįa kalbėjau, labiausiai nustebino tai, kad „pasirodo, jiems labausiai reikėjo ne mano kasdienio kišimosi, o mano tikėjimo jų sugebėjimais.“
O kur Jūs šią savaitę galėtumėte įsitraukti mažiau, bet prasmingiau?
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
