Sveiki, Mielieji,
Kai pirmą kartą prieš 4 metus išgirdau derinį „executive coaching“ tik teoriškai susipažinau, kas vyksta verslo savininko-vadovo galvoje.
Dabar savo darbe tenka sutikti tokių lyderių, kurie ateina ne su idėjų trūkumu, o su vidine būsena, kurioje niekas nebejuda. Jie būna įvaldę bėgimą paskui rezultatus taip gerai, kad gali būti tik stiprūs, remtis tik savimi ir nieko per arti neprisileisti.
Iš vienos pusės – tikrai įspūdingas savarankiškumo raumuo, iš kitos – tarsi vidinis nuovargis ir ta nejauki būsena, kai nebežinai, o kas toliau.
Šlovė, kuri turėtų juos šildyti, ima labiau varginti. Ji slopina ne tik jausmus, bet ir kūrybinę aistrą veikti, gebėjimą įkvėpti kitus. O, skaudžiausia, palieka vienišus net tarp žmonių.
Kai esu su jais koučingo pokalbyje siūlau laiką, kur nors valandą galima nebūti stipriu, neslėpti to, kas per minkšta, per jautru, per silpna.
Tai ne dar vienas „protingas pokalbis“, o erdvė, kurioje atsiranda smalsumo, spontaniškumo, netikėtumo. Kažkas pasikeičia, kai tiesiog juos matau ir nebandau jų taisyti, valdyti ar įtikti.
Čia nereikia įrodinėti, kad būtum svarbus. Čia galima pajausti pilną buvimą, kas esi ir kaip tai sutampa su tuo, ką darai.
Ir man rūpi, kada turėjai progą tai suvokti tikrai aiškiai?
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
