Sveiki, mielieji.
Šią savaitę pagavau save, kai žiūrėjau į kalendorių ir galvojau: na gerai, o jeigu dar truputį sutrumpinčiau terminą? Iš pirmo žvilgsnio nieko tokio, įmanoma, galiu ir greičiau, lankstumas juk mano stiprybė.
Bet tada prisiminiau, kiek kartų tas „truputį greičiau“ tyliai virto visai kitu jausmu – nebe lankstumu, o vidiniu spaudimu. Nebe kryptingais sprendimais, o abejonėmis, ar suspėsiu.
Susimąsčiau, kur ta riba, kai ambicingi terminai jau nebeturi nieko bendro su efektyvumu, o tampa tik desperatišku skubėjimu ir savęs spaudimu.
Mano klientai sako, kad ji pasijaučia pirmiau per nerimą ir neužtikrintumą, nei per KPIs, kurių siekiame.
Ambicingi terminai vis dar turi ryšį su efektyvumu, kai jie padeda išlaikyti fokusą ir neiškreipia situacijos matymo. Spaudimas ir skubėjimas atsiranda tada, kai mažiau matosi visuma, o daugiau tik tai, kas dega dabar.
Skirtumas tarp šių dviejų yra apie tai, kaip mes veikiame. Ambicingas terminas padeda sutelkti mintis ir išskirti prioritetus, veda į aiškius sprendimus – mažiau blaškymosi, dvejonių, taiklesni veiksmai. Spaudimas veikia priešingai. Jis siaurina matymą, verčia reaguoti vietoj to, kad rinktis kryptingai. Prasideda neužtikrintumas, abejonė, ar pavyks, ar to tikrai reikia ir pan.
Kaip atpažinti, kad skubame be aiškumo?
Kai girdime vienintėlį motyvą „reikia suspėti“.
Kai darbas baigiamas greitai, bet su nuojauta, kad nebus gerai ir prie jo dar grįšim.
Kai komandoje daugiau kalbama apie laiką nei apie sprendimus.
Kai viduje atsiranda jausmas „kažkas ne taip“, kurį sunku ignoruoti.
Ir tada verta sustoti. Ne tam, kad būti lėtesniu, o tam, kad susigrąžinti aiškumą ir tapti „nepralenkiamu“.
Nepavyksta? – pabandykime kartu.
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
