Sveiki,
Prisimenu vasarą prieš kelerius metus, kai sau kalbėjau tą patį, ką dabar girdziu ir iš kitų: „Birzelį–rugpjūtį pagaliau turėsiu laiko susimąstyti. Apie veiklas, apie kryptį, apie tai, ką išmoksiu naujo.“ Planas kaip ir aiškus, ketinimai tai tikrai geri.
Ir staiga – gan greitai atėjo ir rugsėjis. Susimąsčiau, ar iš tikrųjų to sunkaus klausimo ieškojau, ar tik planavau jį ieškoti.
Skirtumas tarp tų dviejų dalykų yra didesnis, nei atrodo.
Kiekvienais metais stebiu tą patį modelį tarp prenumeratorių ir žmonių, kurie ateina į mokymus. Vasaros pradžioje – energija, ketinimai, sąrašai to, ką reikia „pagaliau“ apgalvoti. Rugsėjį – tos pačios temos, tos pačios abejonės, tas pats jausmas, kad kažkas svarbu, tik dar neašku, kas. Žmonės klausia, kodėl vasara „nepagelbėjo“, kai jie turėjo tiek erdvės.
Atsakymas paprastas: erdvė nepadeda, jei neašku, ką į ją dėti.
Mes kruopščiai planuojame, kur keliaujame, kur nakvosime, ką veiksime. Užsakome iš anksto, nes žinome, kad „atsiras“ – nereiškia „atsiras“.
Tą patį supratimą retai pritaikome sau.
O juk taip paprasta tinkamai užsiklaust savęs, kokios refleksijos man reikia šią vasarą?
Koks klausimas, jei į jį atsakyčiau per vasarą, rugsėjį viską padarytų daug aiškiau?
Ko aš iš tikrųjų vengiu galvoti?
Paskutinis klausimas dažniausiai yra tikrasis.
Vasara nekeičia žmonių automatiškai. Ji tik duoda erdvę. Ką su ta erdve darome – tai jau mūsų pasirinkimas. Ir tas pasirinkimas dažniausiai įvyksta ne tada, kai pagaliau atsirandame paplūdimyje, o dabar – kai dar galime nuspręsti, ko šią vasarą tikrai norime.
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
Koučingo mokyklos įkūrėjas
