Sveiki, mielieji.
Visada mėgau paradoksus. Ir štai dar vienas.
Pasiekus PCC lygį „nebedarau“ koučingo.
Technika virto buvimu, kai vienu metu esu ir su savimi, ir dėl kito žmogaus.
Šis buvimas man vis labiau atsiskleidžia per patirtį. Jis reikalingas ne tik pokalbyje su klientu. Jis padeda vadovauti, ugdyti kitus, išbūti nesutarimuose, palaikyti žmogų neperimant jo atsakomybės.
Galbūt todėl šiandien man vis svarbiau perduoti tai, ką pati išmokau ir tebesimokau. Noriu, kad koučingo kompetencijos augtų ne tik manyje, bet ir aplink mane. Kad atsirastų daugiau žmonių, gebančių išbūti sudėtinguose pokalbiuose, išgirsti kitokią nuomonę, kelti svarbius klausimus ir pasitikėti kito žmogaus gebėjimu rasti atsakymus.
Jei ir jums artima mintis, kad profesionalumas prasideda nuo to, kaip elgiamės su žmogumi, kviečiu leistis į koučingo kompetencijų pažinimą jau dabar
Ne tam, kad kiekviename pokalbyje taptumėte koučeriais. O tam, kad turėtumėte daugiau galimybių rinktis, kaip būti su kitu žmogumi. Kaip vadovauti, kai nėra aiškių atsakymų. Kaip padėti augti, nepaverčiant žmogaus vien jo rezultatais.
Galbūt svarbiausias pokytis prasidės ne nuo to, ką išmoksite paklausti.
O nuo to, kaip išmoksite būti.
