Gana dažnas atvejis, kai žodis „konfliktas” sukelia šiek tiek mažiau malonų jausmą. Ai, geriau jau nekonfliktuoti… – pasigirsta patyliukais.
Kiek galime sukurti naudos, jei konfliktą ir taikytume tam, kam jis skirtas – atrasti/suprasti/sukurti kažką daugiau nei tik pavienis EGO šauksmas apie kažkieno tiesą.
Paprastai gal ir atrodo, kad konfliktuojančios pusės nori įrodyti savo vienintelę ir teisingą nuomonę.
Taip pat įprasta, kad kiti net ir nenori į tai veltis.
Tik štai įdomus atradimas gali „nutikti”, kuomet brandi asmenybė (ar organizacija) į konfliktą žiūri šiek tiek kitaip.
Tas kitaip, tai visų pirma – nusimetus norą visus pokalbius užbaigti savos tiesos pergale.
Juk gali būti, kad nei viena iš pusių nėra teisi visu 100%.
Jei tokia tikimybė yra, tai gali būti ir kažkokia kitokia, bendra, tiesa.
Kiek mes esame atviri pripažinti, kad net ir laikydamiesi savo tiesos, galime būti klystantys?Kiek būname pasiruošę įsiklausyti į kitą, jei yra tikimybė, kad tame irgi yra niuansų, kuriuos sudėjus į savąją tiesą, gali gautis dar geriau nei buvo prieš tai?
Vakar teko garbės moderuoti diskusiją apie įvairovę ir kaip tose įvairovėse nepasimesti lyderiams, vadovams.Išsiskirstėme apsikeitę mintimis ir su šypsenomis veiduose.
Visos patirtys augina ir visoms joms reikia drąsos, smalsumo ir meilės tam, ką darai.Tada ir klysti yra ne taip baisu, o dažnai – net norima.Svarbu, kad klaidą padarytume ne tą pačią, kaip praeitą kartą. Ir taip pat – kaip galima greičiau, nes greita klaida bus mažesnė.Ją ir pataisyt bus galima greičiau.
Taip ir konfliktai bus labiau naudingi, o jų nebus vengiama, nes daugiau šansų, kad rasis naujų idėjų, įžvalgų, tiesų ir sutarimų.
Povilas Petrauskas, MCC
