Sveiki mielieji,
Pastaruoju metu pas klientus tenka stebėti eilę susitikimų. Kai kuriuose žmonės kalba laisvai, net apie savo klaidas, pvz: „čia mano sprendimas nesuveikė“ arba „nežinau, kaip geriau, gal turit minčių?“. O kituose visi tokie protingi, visi žino, visi supranta, visi teisūs. Niekas neklysta, niekas neklausia, tyliai linkčioja.
Ir pati pagaunu save kartais renkantis tylą. Ne todėl, kad neturiu ką pasakyti. O todėl, kad nejaučiu, jog čia yra jauku būti savimi.
Suabejoju, ar pasakyti, kad nežinau, kad vis dar nesigauna, kad savo idėjai ieškau palaikymo.
Jei už atvirumą sulaukiu nejaukios tylos, nepatenkinto žvilgsnio ar pasikeitusio tono, kaina dalintis tampa per didelė.
Kalbu ne apie tai, kas vyksta mano galvoje – asmeninę drąsą ar pasitikėjimą. Kalbu apie tai, kas vyksta tarp mūsų. Tarp mūsų žvilgsnių, reakcijų, kai kažkas prabyla.
Tarp „ačiū, kad pasakei – svarbu tai matyti“ ir „kaip tu galėjai to nepastebėti“?
Tarp „gerai, pažiūrėkime, ką dar galime padaryti“ ir „dabar ne laikas abejonėms“?
Tarp „įdomu, papasakok daugiau“ ir ignoravimo bei greito temos pakeitimo?
Būtent tokios mikroreakcijos tyliai naikina paprastus dalykus: jausmą, kad priklausau, norą mokytis, drąsa prisidėti ir net teisę suabejoti „kaip visada darome“.
Coaching.lt mokykloje mokomės daugelio kompetencijų, tame tarpe, kurti erdvę, kurioje galima ir norisi būti savimi.
18-a laidos pradžia vasario 27d. Prisijunk.
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
