Sveiki,
Tikiuos, kad ir šįryt Jus pasitiks saulė, signalizuodama vis aiškesnį pavasarį, naują gamtos etapą, kurio tikiu ne vienas laukėme.
Gyvenimas nestovi vietoje, ir kartais pamėtėja tam tikrų iššūkių, ne visada lauktų ar tikėtųsi ar bent jau ne tose situacijose, kur galėjome jų tikėtis. Taip nutinka ir žengiant į kitus etapus, ypač, kai senajame jaučiamės ekspertai, daug žinantys, pasitikintys savimi, o naujame … naujame esame naujokai. Tą gerai iliustruoja situacija, kai iš specialisto tampama vadovu, bet analogų galime rasite bet kuriame etapiškume. Kai iš amatininko tampame savo verslo savininku, kai iš draugo tampame bendraautoriu ar bendrasavininku, kai iš žmonos/vyro tampame mama/tėčiu.
Pirma, kas pradeda ryškėti, kad prarandame pasitikėjimą savimi. Norėdami pasidalinti tam tikra patirtimi ar žiniomis, anksčiau buvę tikri, kad žinom, esam ekspertai, staiga imam ir pradedame abejoti tuo, ką žinom. Dar labiau, atsiranda iš to erzulys, kad turim žinoti, nes buvom gerai vertinami specialistai, kurių nuomonė buvo tvirta, ji buvo išklausoma, gerbiama ir į ją buvo atsižvelgiama.
Bendruose susirinkimuose, kitų vadovų tarpe tampate nematomu. Antra, norim būti ir toliau pirma pagalba, būti naudingi, tik staiga suprantame, kad nebesam ta pirma pagalba, ypač, kai kalbame apie Jūsų kaip vadovo pagalba darbuotojui. Vienas kitas atvejis virsta konfliktais ar bent jau stipriu nuomonių apsikeitimu, išlenda pasipūtęs ego, kuris sako, kad „ei, aš vadovas, kaip tu gali manęs neklausyti, kodėl tu nori daryti kitaip nei aš sakau?” Trečia, Jūsų vadovas vis dažniau pradeda sakyti, kaip jis norėtų, kad jūs labiau pažiūrėtumėt tą ar aną vietą, bet iš jo nebegirdite tų padėkų, už gerai atliktą darbą. Ir tada rodos viskas slysta iš rankų. Nukrito ne tik karūna, bet ir karalystę atėmė. Sunkiausia pripažinti sau, kad kažko nežinote ir įgarsinti, kad bijote, jog kiti pamatys jus taip, kaip jūs nenorėtume būti pamatyti – silpnus ir dvejojančius.
Ko gero, ne vienam yra tekę patirti šią būseną, kai rodos, darant žingsnį į priekį, nejučiom gaunasi kokie penki atgal. Galim vadinti kaip norim, bet išėjus iš komforto zonos, nori nenori patenkam į baimės ir nežinomybės zoną. Iš jos, smalsumo vedini, atsiduriame mokymosi zonoje ir tik išmokę, įgyję naujų įgūdžių bei įveikę ne vieną naują iššūkį, jaučiamės, kad paaugom. Paaugom tiek, kad vėl galim kelti tikslus ir nebijoti.
Kaip palengvinti sau šį kelią, kuri keliaujame ir panašiai, ir skirtingai, nors tikrai ne visi drįsta. Prisėsti ir pagalvoti, o dar geriau parašyti, kas iš tiesų keitėsi, kodėl atėjus į naują etapą norisi karūnos iškart? Iš kur ateina tas lūkestis, darant dalykus pirmą kartą gauti tokį pat gerą rezultatą, lyg būtume kartoję tai jau n kartų. Kokia yra šiandienos situacija ir kokius lūkesčius sau keliu ar kokius lūkesčius man kelia aplinka – galbūt komanda ar vadovas, draugas, partneris ar 6eima. Įvardinus atotrūkį tarp to, kur esu ir kur noriu būti, ims rastis veiksmai, kaip tą atkarpą įveikti. Beliks tik veikti.
Turiningų kelionių į naujus etapus linkėdama
Brigita Taralė ☀️
