Labas!
Tai kiek tikrai mums ko nors trūksta?
Matau, kad vis pasikartoja tam tikra koučingo pokalbių refleksija. Dalimi jos pasidalinsiu čia. Čia apie tą pastovų ieškojimą, siekius, ambicingus tikslus ir pan.
Ir kaip gi atkakliai žmogus “varo” save į užburtą ratą, kuomet pastoviai ieško, susigundo kitų deklaruotais tikslais, stengiasi susikurti planą “dabar tai jau viskas bus kitaip”, strateguoja, kaip pakilti į aukštesnę poziciją, uždirbti didesnes pajamas, gauti daugiau pripažinimo ir pan.
Skamba pažistamai?
Tokia lyg žanro klasika gaunas – jausmas toks, lyg dar trūktų kažko svarbaus.
Tai kiek tikrai ir ko tiksliai trūksta?
Koučingo dialoguose pastebiu vieną pasikartojantį dalyką:
didžiulis troškimas turėti daugiau kyla iš vieno paprasto dalyko – iš neįsivertintimo to, kas jau turima.
Kai nevertiname to, kas yra, mes tarsi uždarome duris naujiems atradimams.
Ar galime save pamatyti tarsi taip, kad atsistojame ant aukšto kalno ir šaukiame:
„Ei, ei!!! To, ką turiu, nepakanka!!!”.
Jei kažkas išgirstų – tikrai patvirtintų tas mintis, nes kam joms prieštaraut? 🙂
Pamenu vieną pokalbį, kurio metu klientas vis ieškojo tobulos karjeros galimybės ir jautėsi nuolat nepatenkintas esama padėtim (tai šefas “trenktas”, tai kolegos neįsitraukę).
Tik štai, kai pokalbis pasisuko apie dėmesį į tai, kiek jau pasiekė, kokių kompetencijų įgijo ir kiek realiai jį tie kolegos vertina – pradėjo jaustis labiau patenkintas ir tai turėjo įtakos jo kasdieniame bendravime su aplinkiniais. Netrukus pamatė naują, dar geresnę profesinę galimybę toje pačioje bendrovėje, kurioje “nėra vilčių”.
Kitas klientas ilgą laiką skundėsi, kad jo santykiai su artimaisiais nėra tokie, kokių jis norėtų. Kai pradėjo kasdien rašyti bent tris dalykus (buvo girdėjęs apie Shawn Achor tyrimus), už kuriuos gali būti dėkingas savo šeimai, jo požiūris pasikeitė. Vietoj to, kad matytų trūkstamus dalykus, jis pradėjo matyti tai, kas jau yra gera.
Pasvartykime, kas tokio nutiktų, jei skirtume bent minutę kasdien tam, kad pastebėtume, kokį turtą jau turime?
Ne tik materialų. Kalbu apie santykius, sveikatą, patirtis, galimybes.
Dėkingumas už tai, ką turime, ne tik suteikia daugiau ramybės, bet ir padeda įžvelgti naujus horizontus, suvokti savo pačių potencialą (ech, juk koučingas ir padeda jį aiškiau suprasti).
Kai pripažįstame ir vertiname tai, ką jau turime, tampame atviresni tam, kas gali būti ranka pasiekiama.
Kviečiu trumpai refleksijos pauzei:
– Kokie trys dalykai Jūsų gyvenime jau dabar yra vertingi, net jei anksčiau to nepastebėjot?
– Kas pasikeistų, jei pradėtumėt tai įvertinti kasdien?
Daug atradimų!
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
