Sveiki gyvi.
Kartais stebiu, kaip žmonės (lyg savo noru) plėšosi – puola nuo vienos strategijos prie kitos. Vieni pasineria į gilius praeities tyrinėjimus: analizuoja, kur kilo ribojantys įsitikinimai, ką iš vaikystės atsinešė, ką dar „reikia paleisti“.
Kiti – visiškai atsiduoda ateičiai. Jie susitelkia į drąsius tikslus, viziją, “raižo ant akmens” metinius plausi, susiraukę siekia rezultatų.
Ir viena, ir kita kryptis yra svarbios. Tik bėdelių lavina užvirsta, kai per daug svyruojam nuo vienos prie kitos. Lyg viduje kažkas išsiderina. Atsiranda įtampa, tarsi nuolat būtum ne ten, kur turėtum būti.
Pavyzdžiui, kai bandai susitvarkyti praeitį, bet darai tai iš įtampos – atrodo panašu į remontą, kurio niekada negali pabaigti, nes vis kas nors „netobula“.
Kuomet susitelki vytis ateities viziją, bet nejauti ryšio su savimi, tai darai žingsnius, bet nesi tikra(s) dėl kiekvieno iš jų. Judėjimas yra, bet tikroji kryptis nėra aiški iki galo ir skamba “ai, kažkur gal ten”.
Vis labiau įsitikinu, kad norimas pokytis atsiranda tada, kai atsiranda vidinė ramybė.
Ne tada, kai viską “susitvarkei”, nes visada rasi tobulintinų dalių. Ir ne tada, kai viską pasiekei, nes ir ten apetitas didėja bevalgant.
Isivardintą sėkmę liudyti daugiausia tenka tada, kai esi tame, kur esi.
Be spaudimo. Be vertinimo. Tiesiog su savimi.
Kai veiki iš tokios būsenos, tada ir tikslai tampa aiškesni, sprendimai – ramūs ir konkretūs, o rezultatai – visada labiau organiškesni.
Tarp praeities ir ateities yra erdvė.
Joje gimsta buvimas. Iš buvimo – aiškumas. Iš aiškumo – veiksmas. Ir tik tada – rezultatai, kurie iš tiesų atspindi tikrą Tave.
Nesiplėšyk. Ramiai susitelk ir pavyks dar geriau. Su daugiau harmonijos ir žymiai daugiau nei svajojai.
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
