Sveiki,
Kiek nepadarytų veiksmų, idėjų, projektų kiekvienas turime savo kraityje?
Vis nepakalbam su komandos nariu apie jo prastus rezultatus; nepasakome vadovui, kad nesuprantame užduoties prasmės; nepaleidžiame naujo produkto, nes dizainas netobulas; neišjudame naujos veiklos link, nes tiksliai neaišku, ar suplanuoti veiksmai užtikrins norimą rezultatą.
Ketinant kažką daryti, neretai atrodo, kad dar kažko trūksta. Tai gali būti žinios, įgūdžiai ar patirtis; tinkamos asmeninės, rinkos ar ekonominės aplinkybės; o gal tai – aiškus planas su konkrečiais sėkmę garantuojančiais veiksmais.
Neretai atidedame veiksmus iki tol, kol tie reikalingi dalykai atsiras. O jie vis neatsiranda. Tad laukiame toliau.
Tiesa ta, kad galime prirašyti begalę planų, prisidėlioti pagalvių, kad kristi būtų komfortiškiau, tačiau ko trūksta paaiškės tik pradėjus veikti. Nepaisant to, kokie tikslūs esame prognozėse ir planuose, pakeliui tikrai atsiras aplinkybių, kurių nenumatėme. Ir joms visoms pasiruošti iš anksto mums nepavyks.
Nepradėjus pokalbio su komandos nariu ar vadovu, nežinome jų tikslios reakcijos. Prieš paleidžiant produktą į rinką nežinome, kaip konkrečiai elgsis klientai. Prieš pradedant naują veiklą negalime tiksliai numatyti, kaip jausimės patys, kaip reaguos partneriai, klientai ar konkurentai.
Mes nežinome, kurioje vietoje ir kada tų pagalvių reikės labiausiai. Nes nežinome tiksliai, kur ir kada krisime. O krisime ar klupsime garantuotai. Bent kartą. Tad, gal vietoj to, kad vis tobulintume kelionės ir pagalvių išdėstymo žemėlapį, vis perpakuotume kuprinę ir šveistume kelionės batus, verčiau žengtume pirmą kelionės žingsnį?
Galime būti ramūs – einant pamatysime tikruosius iššūkius. Ir spręsime juos tada, kai jie iškils.
Matyt girdėjote bent vieną istoriją ir prisipažinimą tų, kurie nuėjo savo kelionę, kad jei iš anksto žinotų, kas laukė kelyje – nebeitų. Aš vis pagalvoju, kiek vertas šis teorinis pasakymas, kai jau nuėjai…
Einam?
Miroslavas Monkevičius
