Sveiki gyvi.
Tikiu, kad esate buvę situacijose, kuomet rezultatas nedžiugina…
(Iškart pasakau, kad likusi naujienlaiškio emocija bus pozityvi 😉 )
Pateikiu šį pasvarstymą, kaip vieną tų, kurie karts nuo karto būna koučingo pokalbiuose.
Girdžiu tai ir iš savo klientų, ir iš koučingo mokyklos studentų.
„Jei tik būtų galima laiką atsukti atgal…”
Pirma – taip jau nebus.
Antra – nieko kito ir negalėtumėt padaryt, nes tada dar nebuvo sukaupta ta patirtis, kuri turima dabar.
Suprantu tą nostalginį savęs „padrožimą” su visais tais „jei tik būtų galima”.
Kviečiu čia dėmesį skirti šiek tiek į kitur – į kasdienius dalykus, kurie tampa pamirštami, tarsi jų visai nebūtų.
Čia kaip tame pasakojime apie dvi žuvis, kurios sutinka trečią, šiek tiek vyresnę.
Vyresnioji klausia:
– Ei, kai kaip vanduo, vyručiai?
Tos dvi praplaukia, susižvalgo viena į kitą ir taria:
– Visai senoliui kvankt! Koks dar vanduo?
Tai, kas įprasta – net nepastebima. Kaip ir klaidos, kurios daromos, tačiau net nesuvokiama, ką tai lems ateityje.
Žmogus dažnai kaltina save už praeityje padarytas klaidas, kai tuo metu galvojo, kad daro tinkamą pasirinkimą.
Juk mažai tikėtina, kad daromas jis specialiai neteisingas, tiesa?
Kiek tie sprendimai būna teisingi – pamatoma tik laikui bėgant.
Mes visi esame padarę klaidų, tiesa?
Aš tikiu, kad visos jos – dovana mums, mūsų sąmoningumui, mūsų asmeniniam augimui.
Jos ir vertinamos galėtų būtų geriau, nes būtent klaidos ir augina.
O kaip augti nedarant klaidų?
Aš tikiu, kad šiek tiek to pasiekti galima. Bent jau mažiau jų bus daroma, o net ir su mažesniu klaidų kiekiu bus tampama vis labiau sąmoninga asmenybe.
Raktas tam – reguliari savirefleksija.
Galima pradėti nuo to, ką jau padarėm.
Vėliau prisidės ir pamąstymai apie tai, ką planuojam daryti ir aptarimai, kiek tai bus naudinga.
Taip mažėja klaidos, o sąmoningumo būna vis daugiau
Kur reflektuot? Pradėkim nuo dienoraščio. Popieriaus lapais „atlaikys” bet kokią istoriją, o, reikalui esant, lapus bus galima ir sudeginti.
Tačiau reflektyvus išjautimas bus. Jis ir augins.
Keletas klausimų, kurie padeta į save pažiūrėti lyg iš šono:
– ką padariau tokio, kuo didžiuojuos?
– ką vertėjo daryt, kad jausmas būtų malonesnis?
– ką planuoji daryti?
– kur link tai vestų, jei daryčiau to daugiau?
Bus dar papildomų klaidų ir ateityje. Nėra prasmės jų bijot/galėtis 😉
Nebus jos tokios skaudžios, kad norėtųsi tik svajoti apie tai, kas neįmanoma – apie visus tuos „jei tik būtų galima laiką atsukti atgal…”
Auginančių klaidų ir produktyvios savirefleksijos, kurios padės didinti sąmoningumą ir geriau suprasta savo neišnaudotą potencialą.
Povilas Petrauskas, MCC
