Sveiki gyvi.
Šį kartą – apie malonų jaudulį…
Prieš kurį laiką gavau kvietimą:
“Norėtume jus pakviesti interviu filmavimui, kuris būtų rodomas naujojoje LRT laidoje „100 metų”, kuri startuos rugsėjo mėnesį.”
Ir iškart puoliau žiūrėti į kalendorių. Pora pakeitimų ir žinau, kad bus jaudulio, bet jo negaliu atsisakyt.
O kaip atsisakysiu, jei nemaža dalis koučingo pokalbių vienaip ar kitaip paliečia temą, dėl kurios mane ir pakvietė – APIE LAIMĘ.
Juhuuu, apie laimę kalbėsiu!!!
Tokios buvo pirmos mintys, bet vėliau, artėjant filmavimo dienai, tie šauktukai pradėjo virsti klaustukais – apie laimę kalbėsiu???, kol galiausiai net neramu buvo žvilgteli į klausimus, kuriuos gavau laidos filmavimo išvakarėse…
Net nemėginau rasti į juos atsakymus. Pasitikėjau, kad pokalbyje apie tai ir viskas susidėlios.
Viena ką dabar suvokiu – bendros formulės visiems (gal ir) nėra. Ir nėra ko tos laimę ieškot, nes ją kiekvienas susikurti gali.
Su tokia mintim ir išėjau. Filmavimas pasibaigė. Prisimenu lyg per rūką…
Pagalvojau, kad tuos klausimus paliksiu Jums čia.
Bus proga stabtelt ir susikurti savo teisingus atsakymus. Štai klausimai, kurių lyg visų ir nespėjom aptart… o gal tiesiog neatsimenu jau 😉
Kas jums yra laimė?
Ką jūs pats darote kasdien, kad palaikytumėt vidinę pusiausvyrą ir gyventumėt prasmingai?
Kokius pagrindinius žingsnius įvardintumėt, kuriuos turėtų padaryti žmogus einantis, asmeninio augimo link?
Daug žmonių tiki, kad laimė – tai rezultatas: pasiekimas, daiktas, statusas. Kodėl toks požiūris dažnai veda į priešingą jausmą – tuštumą?
Ką sakot žmonėms, kurie jaučiasi „įstrigę“ tarp noro kažką keisti ir baimės, kad nepavyks?
Kokia jūsų nuomone yra viena dažniausių klaidų, kurią darome pokyčio pradžioje?
Kodėl mūsų protas taip dažnai linkęs laikytis senų įpročių, net jei jie mums kenkia?
Ką daryti, jei atrodo, kad niekas nedžiugina – nei darbas, nei žmonės, nei aplinka? Kaip pradėti keisti tą būseną?
Sakoma, jog didžiausias laimės „vagis“ – lyginimasis. Kaip nustoti gyventi kitų tempais ir susigrąžinti savo vidinį kompasą?
Ar galima sakyti, kad ilgaamžiškumui nepaprastai svarbu – emocinis atsparumas, o ne vien tik sveika mityba ar judėjimas?
Ką rekomenduotum žiūrovui, kuris šiuo metu jaučiasi įstrigęs – kaip pažadinti vidinį gyvybingumą?
Ar yra viena maža kasdienė praktika, kuri, jūsų nuomone, daro didžiausią ilgalaikį poveikį?
Jau smalsu sužinoti, ties kuriuo klausimu daugiausiai laiko praleidot 😉
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
