Malonumas – apdovanojimas už nuovargį ar šaltinis, iš kurio semiamės jėgos?
Sveiki gyvi, mielieji,
Kaip jaučiatės įsibėgėjus vasarai? (o gal – pradėjus paskutinį jos mėnesį?)
Man vasarą pavyksta atidžiau susitikrinti savo kūno pojūčius ir savijautą. Vasarą leidžiu sau daugiau malonumo, nes vis dar tikiu, kad jei ne vasarą, tai kada?
Rudenį tikrai užgrius kiti reikalai…
Man itin gera, kai galiu neskubėti ryte, kai nereikia laiku suruošti pusryčių, kai galiu pabūti sau…
Vienok, norėčiau išmokti labiau save palepinti ne tik vasarą.
Kartais mano klientai kalba apie nuovargį, pervargimą, energijos stygių… Bet kai paklausiu, o ko norėtų Tavo kūnas? Tada dažnai jie nutilsta.
Ne todėl, kad neturi ką pasakyti. O todėl, kad pamiršta, jog kūnas – tai ne tik našumo įrankis, bet ir buvimo vieta. Tai vieta, kur gyvename.
Mes įpratę kontroliuoti, suimti save į rankas, eiti toliau. Malonumą, ypač kūnišką, esame linkę vertinti kaip silpnumą, neatsakingumą ir net savanaudiškumą.
Dažnai girdžiu:
„Kai viską padarysiu – tada pasimėgausiu“
„Nemoku atsipalaiduoti“
„Dabar tam ne laikas“
Kartais priežastys slypi giliau:
„Negaliu sau to leisti“
„Bijau prarasti kontrolę“
„Turiu to nusipelnyti“
Visa tai žmogiška, tačiau, mano galva, malonumas neturėtų būti apdovanojimas už nuovargį ar sunkų darbą.
Kūno palaima – ar tai būtų judėjimo džiaugsmas, ramus buvimas, pasimėgavimas akimirka, seksualinė patirtis, ar tiesiog gilus iškvėpimas – visa tai yra mūsų gyvybės dalis. Tada jaučiam, žinom, veikiam kitaip. Atsiranda ramybės, aiškumo, drąsos.
O kas pasikeistų Jums, jei leistumėt sau palaimos kasdien –
ne kaip atlygį, o kaip savo stiprybės šaltinį?
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
