Kai išsijungiau mikrofoną ir kamarą po „follow-up“ skambučio su mūsų koučingo mokyklos studentais, suvokiau, kaip greitai gali ištirpti 90 minučių.
Atrodytų, kad per nepilnas dvi savaites susikaupia ir klausimų, ir abejonių, ir dar kažkiek neaiškumų. Ir būtent tie klausimai, kuriuos žmogus išdrįsta garsiai ištarti, yra tikrasis mokymosi ženklas.
Tai reiškia, kad kažkas ten, viduje, vyksta.
Suvokiam, kad pokytis, bet dar nėra iki galo aišku, koks tiksliai. Ech, kaip aš baltai pavydžiu tokio jaudulio… 🙂.
Čia dar vis tas etapas, kai pradžioje norisi greito aiškumo: „kaip daryti teisingai?“, „ką sakyti klientui?“, „ką reiškia tas momentas sesijoje?“ ir pan.
Ir iš kitos pusės – kuo ilgiau esi šiame kelyje, tuo aiškiau supranti, kad atsakymai visada ateina iš patirties, o būtent klausimai ir sukuria tą patirtį.
Jau kelinti metai esu dėkingas už tą procesą, kuriame stebiu, kaip žmonės, kurie leidžia sau „nežinoti“, galiausiai tampa stipriausiais koučingo specialistais.
Ne todėl, kad išmoko visus metodus, o todėl, kad išmoko būti su žmogumi ir su tuo, kas vyksta, kai nėra skubėjimo, kai nusiimamos kaukės ar noras viską išspręsti čia ir dabar.
Kiekvienas toks susitikimas primena, kad koučingas nėra apie tobulai išspręstą situaciją, klausimą ar kožkokį ieškomą nušvitimą. Jis apie erdvę, apie buvimą su žmogumi.
Ir kartais net apie tas 90 minučių, kurios nieko konkretaus „neišsprendžia“, bet kažką labai svarbaus sukuria: pasitikėjimą, brandą, ramybę.
Kuometi pagalvoju – juk būtent dėl tokių akimirkų ši kelionė niekada neatsibosta. Ji visada gyva, nes kiekvienas klausimas atveria naują duris.
Kviečiu prie jų ne tik prieiti, bet ir drįsti jas pravert.
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
