Sveiki,
Vakar pradėjome pusmečio trukmės kursą, kuriame vadovai(-ės) sieks naujai ar pirmą kartą susipažinti su koučingu.
Ir jame jau nuo pirmo susitikimo pradžios pasijutusi energija bei nuotaikos priminė tai, kas taip dažnai atsitinka organizacijose, komandose.
Užgimsta idėja, lyg akys užsiliepsnoja, visų užsivedimas lyg stogus rauna ir… na, ir būna, kad tiesiog gyvenimas „atsitinka”.
Tai žiū, kažkas ne pagal planą, tai kažkur kažkas ne taip, tai dar koks kliuvinys ir taip stabiliai visi galvoja, kad niekas nepasikeitė.
Nors keitėsi. Tyliai, bet keitėsi.
Visi lyg įpranta savo dalykus daryti, o pati idėja/misija tūno kažkur kamputyje vis labiau pamirštama, o prie jos grįžti tampa vis baisiau, nes ten gali pamatyti… na, kad ne tokia energija ir ugnis akyse dega dėl to vieno kito nepasisekusio veiksmo.
Kas labiausiai turės prisiimti atsakomybę?
Tai visi žino, kad visi, kieno akys tos idėjos ugnimi degė.
Tik, deja, realybė dažnai pasirodo kitokia, nes rodyti pirštu visada lengvesnis veiksmas nei susigriebt ir reikiamai vieni kitus papurtyti.
Ne iš pykčio, o iš pagarbos ir meilės, kad visai mažai laiko praeita nuo to, kada dar taip tvirtai buvo tikėta.
Tas susitikimas ir demonstracinė/mokymosi koučingo sesija labai priminė taisyklę, kuri neretai būna pamirštama.
„Kuomet vienas suabejoja idėja, tai kiti tos idėjos irgi „nebepirks”.”
Pasižymėjau sau, kaip priminimą.
Tuo pačiu – refleksijai dėl to, kad aplink vis matosi, kaip idėjos toliau „nebeperkamos”.
Bus proga dar šias taisykles taikyti taip, kad abejonės sklaidytųsi, o perkančiųjų visada būtų pakankamai.
Tikrai tokį turit. Įsivardinkite pradžioj nors sau.
Povilas Petrauskas, MCC
