Sveiki gyvi.
Pastarosios savaitės “atvedė” prie to, kas patinka tik kartais 🙂
Aha, prie planavimo. Ir šį reikalą patinka daryti, jei tik nepaslepiu po juo viso savo užimtumo.
Būna gal ir Jums taip, kad planavimą supainiojat su užimtumu.
Na, kaip pvz.: užsipildom kalendorius, susidėliojam projektų planus, susirašom darbus ir atrodo, kad viskas kontroliuojama..
Kai realiai tai yra tik pirmas sluoksnis. Ir vienas iš silpniausių, beje.
Esminė planavimo dalis vyksta tada, kai neberašome, o sustojame.
Ir pats vertingiausias momentas yra išgirstamas… kai išgirstame tylą.
Tyla planavime nėra pauzė. Ji yra analizės metodas. Tuo momentu pradeda matytis tai, ko nematom, kai bėgam:
– kur planas yra ambicija be pagrindo,
– kur tikslas ne Tavo, o aplinkos lūkestis,
– kur veiklos daug, o krypties… ech, mažokai.
Dirbant su lyderiais matau tai nuolat. Žmonės moka daryti, moka parodyti, kokie yra užimti.
Ir dėl to labai retai sustoja, kad iš tikrųjų išgirstų savo mąstymo procesą.
Tikiu, kad tikro planavimo neįmanoma padaryti skubant. Tikras planas gimsta tada, kai atsiranda erdvė patikrinti, ar tai, ką planuoji, apskritai turi ryšį su tuo, kur nori judėti.
Jei norisi kitokio planavimo, kviečiu eksperimentuoti ir pradėti nuo labai paprasto dalyko: įsivesti į savo kalendorių laiką, kuris nėra skirtas veiklai, o tik mąstymui.
Ne problemų sprendimui, ne strategijos kūrimui, ne brainstorm’ui, o stebėjimui, ką pats sau pasakai, kai pagaliau nekalbi.
Kai atsiranda tylos, atsiranda pasirinkimai.
Kai atsiranda pasirinkimai, atsiranda tikras planas.
Ir tada klausimas pasikeičia iš „ką turiu padaryti?“ į „kas iš to, ką planuoju, iš tikrųjų yra mano?“
Būtent nuo čia prasideda sąmoningas veikimas.
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
